Hemorojus yra išangės kanalo kraujagyslinių pagalvėlių padidėjimas arba uždegimas, priskiriamas anorektalinėms ir proktologinėms ligoms. Dažniausi simptomai yra ryškiai raudonas kraujas po tuštinimosi, niežėjimas, diskomfortas, mazgelis ties išange ir skausmas, ypač kai hemorojus yra išorinis arba trombuotas.
Hemarojaus gydymas pradedamas nuo vidurių užkietėjimo mažinimo, skaidulų, skysčių, taisyklingo tuštinimosi ir vietinių priemonių, o užsitęsus ar kartojantis simptomams taikomos ambulatorinės procedūros arba chirurginis gydymas.
Kodėl hemorojus sukelia kraujavimą, niežėjimą ir skausmą?
Išangės kanale yra normalios kraujagyslinės pagalvėlės, kurios padeda sulaikyti dujas ir išmatas. Hemorojumi jos vadinamos tada, kai padidėja, nusileidžia žemyn, paburksta arba pradeda kraujuoti. Tai nėra venų varikozė įprasta prasme, nors veninė kraujotaka čia svarbi.
Simptomus dažniausiai išprovokuoja padidėjęs spaudimas išangės kanale. Jis atsiranda stanginantis, ilgai sėdint tualete, esant lėtiniam vidurių užkietėjimui, nėštumo metu arba keliant didelį svorį. Kietos išmatos mechaniškai traumuoja gleivinę, todėl po tuštinimosi ant popieriaus ar klozete gali pasirodyti šviežio, ryškiai raudono kraujo.
Skausmas nėra būdingiausias vidinio hemorojaus požymis, nes tiesiosios žarnos gleivinėje mažiau skausmo receptorių. Tačiau išorinis hemorojus yra dengiamas jautrios odos, todėl trombas ar uždegimas gali sukelti staigų, aštrų skausmą ir kietą mazgą prie išangės.
Kokie simptomai padeda atskirti vidinį ir išorinį hemorojų?
Praktiškai svarbu atskirti vidinį ir išorinį hemorojų, nes jų simptomai ir gydymo taktika skiriasi. Vidinis hemorojus yra aukščiau dantytosios linijos išangės kanale, o išorinis – po oda aplink išangę. Abiejų tipų mazgai gali būti kartu.
| Požymis | Vidinis hemorojus | Išorinis hemorojus |
|---|---|---|
| Vieta | Išangės kanalo viduje, tiesiosios žarnos pusėje | Po oda aplink išangę |
| Kraujavimas | Dažnas, paprastai ryškiai raudonas | Rečiau, dažniau kraujuoja dėl odos įtrūkimo |
| Skausmas | Dažniausiai nedidelis arba jo nėra | Gali būti stiprus, ypač susidarius trombui |
| Mazgelis | Gali iškristi tuštinantis ir grįžti atgal | Jaučiamas išoriškai, kartais kietas ir skausmingas |
| Dažni pojūčiai | Nepilno pasituštinimo jausmas, gleivės | Niežėjimas, tempimas, jautrumas sėdint |
Vidinis hemorojus dažnai skirstomas pagal iškritimo laipsnį. Pirmo laipsnio mazgai neiškrenta, antro – iškrenta tuštinantis ir patys sugrįžta, trečio – juos reikia sugrąžinti ranka, ketvirto – nebesugrįžta. Ši klasifikacija padeda spręsti, ar pakanka konservatyvaus gydymo, ar reikia procedūros.
Kada kraujavimas nėra laikytinas tik hemorojumi?
Ryškiai raudonas kraujas po tuštinimosi dažnai siejamas su hemorojumi, tačiau toks požymis nėra specifinis. Kraujuoti gali išangės įplėša, tiesiosios žarnos uždegimas, polipai, divertikulai ar storosios žarnos vėžys. Todėl vien pagal simptomą diagnozės nustatyti negalima.
Ypač svarbu neatidėlioti ištyrimo, jeigu kraujavimas kartojasi, kraujas susimaišęs su išmatomis, pasikeitė tuštinimosi ritmas, mažėja kūno svoris, atsirado mažakraujystė arba šeimoje buvo storosios žarnos vėžio atvejų. Tokiais atvejais hemorojus gali būti atsitiktinis radinys, o tikroji kraujavimo priežastis – kita liga.
- Juodos, deguto spalvos išmatos gali rodyti kraujavimą aukščiau virškinamajame trakte.
- Karščiavimas, pūlingos išskyros ir stiprus pulsuojantis skausmas gali būti pūlinio požymiai.
- Staigus stiprus skausmas su kietu melsvu mazgu būdingas trombuotam išoriniam hemorojui.
- Naujas kraujavimas vyresniame amžiuje turi būti vertinamas atsargiai, net jei anksčiau buvo hemorojus.
Kaip diagnozę patvirtina gydytojas?
Diagnozę paprastai nustato šeimos gydytojas, gastroenterologas, abdominalinis chirurgas, koloproktologas arba proktologas. Apžiūrima tarpvietė ir išangės sritis, atliekamas pirštinis tiesiosios žarnos tyrimas. Tai leidžia įvertinti skausmingus mazgus, įplėšą, kraują, darinius ir sfinkterio tonusą.
Vidiniam hemorojui patvirtinti dažnai naudojama anoskopija – trumpas išangės kanalo tyrimas specialiu instrumentu. Jei simptomai neaiškūs, kraujavimas kartojasi arba yra rizikos požymių, gali būti skiriama rektoskopija, sigmoidoskopija arba kolonoskopija. Šie tyrimai vertina tiesiąją ir storąją žarną, o ne tik išangės sritį.
Diagnozė svarbi ne vien pavadinimui. Nuo jos priklauso gydymas: išangės įplėša dažniau gydoma sfinkterio spazmo mažinimu, pūlinys reikalauja drenavimo, o polipai ar navikai turi visai kitą gydymo kelią.
Kodėl pirmasis gydymas dažniausiai yra tuštinimosi korekcija?
Daugeliui pacientų hemorojaus simptomus palaiko kietos išmatos ir stanginimasis. Todėl pirmas gydymo žingsnis yra ne tepalas, o išmatų konsistencijos normalizavimas. Tikslas – minkštos, lengvai pasišalinančios išmatos be ilgo sėdėjimo tualete.
Dažniausiai rekomenduojama didinti maistinių skaidulų kiekį, gerti pakankamai skysčių ir reguliariai judėti. Skaidulos, pavyzdžiui, balkšvojo gysločio luobelės, gali sumažinti kraujavimą ir stanginimąsi, tačiau jas reikia pradėti palaipsniui, nes staigus kiekio padidinimas sukelia pilvo pūtimą. Jei yra vidurių užkietėjimas, gydytojas gali skirti osmosinių laisvinamųjų preparatų.
Vietiniai vaistai – žvakutės, kremai, trumpai vartojami priešuždegiminiai preparatai ar nuskausminamieji – gali palengvinti niežėjimą ir skausmą. Vis dėlto jie nepašalina pagrindinės priežasties, jei žmogus toliau stanginasi. Ilgai vartoti hormoninių tepalų be gydytojo priežiūros nereikėtų, nes jie gali ploninti odą.
Kokios procedūros taikomos, kai simptomai nepraeina?
Jeigu kraujavimas, iškritimas ar diskomfortas kartojasi nepaisant konservatyvaus gydymo, taikomos procedūros. Jas atlieka koloproktologas, proktologas arba chirurgas, dirbdamas su išangės kanalu, tiesiąja žarna ir perianaline sritimi. Procedūros parenkamos pagal hemorojaus tipą, laipsnį ir simptomus.
Ambulatorinės procedūros
Guminio žiedo ligavimas dažnai taikomas vidiniam hemorojui. Ant mazgo pagrindo uždedamas žiedas, nutraukiama kraujotaka, o mazgas per kelias dienas pasišalina. Procedūra atliekama išangės kanale, paprastai be bendrosios nejautros.
Skleroterapijos metu į hemoroidinį mazgą suleidžiama medžiaga, sukelianti kraujagyslinio audinio susitraukimą ir randėjimą. Infraraudonųjų spindulių koaguliacija veikia šiluma ir taip pat mažina kraujotaką mazge. Šie metodai dažniau taikomi mažesniems vidiniams mazgams.
Chirurginis gydymas
Hemoroidektomija – tai hemoroidinių mazgų pašalinimas operacijos metu. Ji svarstoma esant dideliems, ketvirto laipsnio, mišriems arba nuolat kraujuojantiems mazgams, taip pat kai ambulatorinės priemonės nepadeda. Operaciją atlieka chirurgas ar koloproktologas išangės kanalo ir perianalinės srities audiniuose.
Kai kuriais atvejais taikoma staplerinė hemoroidopeksija arba arterijų perrišimas kontroliuojant dopleriu. Šios technikos labiau susijusios su vidinių mazgų pakėlimu ir jų kraujotakos sumažinimu. Pasirinkimas priklauso nuo anatomijos, simptomų ir galimų komplikacijų rizikos.
Kada dėl hemorojaus reikia kreiptis skubiau?
Skubiau kreiptis reikia tada, kai kraujavimas gausus, atsiranda silpnumas, galvos svaigimas, alpimas ar stiprus skausmas. Taip pat nereikėtų laukti, jei prie išangės atsirado greitai didėjantis skausmingas gumbas, pakilo temperatūra arba pasirodė pūlingų išskyrų.
Hemorojus dažnai yra lėtinė ir pasikartojanti būklė, bet jis neturi būti automatiškai laikomas kiekvieno kraujavimo priežastimi. Patikima taktika yra paprasta: simptomus malšinti, tuštinimąsi koreguoti ir laiku atmesti kitas tiesiosios bei storosios žarnos ligas.
Šaltiniai: https://www.niddk.nih.gov/health-information/digestive-diseases/hemorrhoids
Šaltiniai: https://www.mayoclinic.org/diseases-conditions/hemorrhoids/symptoms-causes/syc-20360268
Šaltiniai: https://fascrs.org/patients/diseases-and-conditions/a-z/hemorrhoids
