Sigmoidoskopija yra endoskopinis apatinės storosios žarnos tyrimas, kuriuo gydytojas apžiūri tiesiąją žarną ir riestinę gaubtinės žarnos dalį. Ji priklauso virškinamojo trakto endoskopinių tyrimų grupei ir naudojama kraujavimo, skausmo, uždegimo, polipų, gleivinės pakitimų ar įtariamo naviko priežasčiai nustatyti.
Kodėl sigmoidoskopija tiria ne visą žarnyną?
Sigmoidoskopija skirta apatinei storosios žarnos daliai, todėl ji skiriasi nuo kolonoskopijos. Kolonoskopijos metu vertinama visa storoji žarna, o sigmoidoskopijos metu – tiesioji žarna, išeinamosios angos kanalo sritis ir riestinė gaubtinė žarna.
Praktiškai tai reiškia, kad tyrimas taikomas tada, kai simptomai ar įtarimai susiję su apatine žarnyno dalimi. Pavyzdžiui, šviežias kraujas išmatose dažnai kyla iš tiesiosios žarnos, hemorojaus, įplėšos, polipo ar uždegimo srityje, kurią galima tiesiogiai apžiūrėti sigmoidoskopu.
Kas atlieka sigmoidoskopiją ir kokios kūno dalys apžiūrimos?
Tyrimą paprastai atlieka gastroenterologas, abdominalinis chirurgas, koloproktologas arba kitas endoskopinių procedūrų patirties turintis gydytojas. Jam padeda slaugytojas ar endoskopijos kabineto personalas.
Procedūros metu per išeinamąją angą įvedamas sigmoidoskopas – plonas vamzdelis su šviesos šaltiniu ir kamera. Apžiūrima išeinamosios angos kanalo sritis, tiesioji žarna ir riestinė gaubtinė žarna. Jei matomi pakitimai, gali būti paimta biopsija – mažas audinio mėginys mikroskopiniam tyrimui.
Kada sigmoidoskopija turi diagnostinę vertę?
Sigmoidoskopija naudinga tada, kai reikia pamatyti gleivinę tiesiogiai, o ne vien vertinti simptomus ar kraujo tyrimus. Vaizdas padeda atskirti mechaninį pažeidimą, uždegimą, kraujavimo šaltinį ir struktūrinius darinius.
- kraujas išmatose arba kraujavimas iš tiesiosios žarnos;
- ilgalaikis viduriavimas, ypač su gleivėmis ar krauju;
- įtariamas opinis kolitas, proktitas ar kitas gleivinės uždegimas;
- skausmas, spaudimas ar nepilno pasituštinimo jausmas tiesiojoje žarnoje;
- polipų stebėjimas ar jų pašalinimas tam tikrais atvejais;
- pakitimai, rasti rektoskopijos, proktologinės apžiūros ar vaizdinių tyrimų metu.
Vis dėlto, jeigu simptomai rodo galimą pakitimą aukštesnėse storosios žarnos dalyse, dažniau pasirenkama kolonoskopija. Todėl tyrimo apimtį lemia ne vien paciento skundas, bet ir klinikinė rizika.
Kaip sigmoidoskopija lyginama su panašiais tyrimais?
Sigmoidoskopija yra tarpinis tyrimas tarp trumpos proktologinės apžiūros ir visos storosios žarnos kolonoskopijos. Jos vietą padeda suprasti palyginimas su susijusiomis procedūromis.
| Tyrimas | Apžiūrima sritis | Dažniausia paskirtis |
|---|---|---|
| Proktoskopija | Išeinamoji anga ir apatinė tiesiosios žarnos dalis | Hemorojus, įplėšos, vietiniai pakitimai |
| Sigmoidoskopija | Tiesioji žarna ir riestinė gaubtinė žarna | Kraujavimas, uždegimas, polipai, biopsija |
| Kolonoskopija | Visa storoji žarna, kartais ir galinė plonosios žarnos dalis | Platesnė storosios žarnos diagnostika ir patikra |
Kaip pasiruošimas lemia tyrimo tikslumą?
Sigmoidoskopijos tikslumas priklauso nuo to, ar apatinė žarnyno dalis pakankamai išvalyta. Jei išmatų likučiai dengia gleivinę, gydytojas gali nematyti mažų polipų, opelių ar kraujavimo vietos.
Dažniausiai pasiruošimui naudojama mikroklizma arba klizma, kartais skiriami papildomi nurodymai dėl mitybos ir vaistų. Kraujo krešėjimą veikiantys vaistai, geležies preparatai ar kai kurie papildai turi būti aptarti su gydytoju iš anksto, ypač jei planuojama biopsija ar polipo šalinimas.
Kas vyksta procedūros metu?
Pacientas paprastai guli ant kairiojo šono sulenktais keliais. Gydytojas apžiūri išangės sritį, tada atsargiai įveda instrumentą. Į žarną gali būti leidžiamas oras arba anglies dioksidas, kad sienelės išsiskleistų ir gleivinė būtų matoma aiškiau.
Tyrimas gali sukelti tempimo, spaudimo ar pūtimo jausmą, tačiau jis paprastai trunka neilgai. Kai kuriais atvejais naudojama vietinė nejautra arba raminamieji vaistai, bet tai priklauso nuo paciento būklės, procedūros apimties ir gydymo įstaigos praktikos.
Kokie radiniai gali būti nustatyti?
Sigmoidoskopijos metu galima pamatyti gleivinės paraudimą, opas, erozijas, polipus, divertikulų angas, susiaurėjimus ar navikui būdingus darinius. Vizualus radinys ne visada reiškia galutinę diagnozę, todėl biopsija dažnai tampa svarbia procedūros dalimi.
Histologinis tyrimas padeda atskirti uždegiminę žarnyno ligą, infekcinį pažeidimą, ikivėžinius pakitimus ir piktybinį procesą. Dėl šios priežasties sigmoidoskopija yra ne tik apžiūra, bet ir audinių diagnostikos būdas.
Kokios rizikos siejamos su sigmoidoskopija?
Sigmoidoskopija laikoma įprasta medicinine procedūra, tačiau ji nėra visiškai be rizikos. Galimas laikinas pilvo pūtimas, spazmai, nedidelis kraujavimas po biopsijos ar polipo pašalinimo.
Rimtesnės komplikacijos, tokios kaip žarnos sienelės prakiurimas ar gausesnis kraujavimas, pasitaiko retai, bet reikalauja skubaus vertinimo. Po procedūros į gydytoją būtina kreiptis, jei atsiranda stiprus pilvo skausmas, karščiavimas, gausus kraujavimas ar silpnumas.
Kada sigmoidoskopijos nepakanka?
Sigmoidoskopija neįvertina kylančiosios, skersinės ir nusileidžiančiosios gaubtinės žarnos dalių. Todėl ji negali atmesti pakitimų visoje storojoje žarnoje, jei rizika ar simptomai rodo platesnę problemą.
Jeigu nustatomas įtartinas darinys, neaiški mažakraujystė, šeiminė storosios žarnos vėžio rizika ar teigiamas slapto kraujo testas, gydytojas gali rekomenduoti kolonoskopiją. Taip sigmoidoskopija tampa vienu iš diagnostikos etapų, o ne visada galutiniu atsakymu.
