Biopsija yra medicininė diagnostinė procedūra, kai iš audinio, organo ar pakitusios kūno vietos paimamas mažas ląstelių arba audinio mėginys ir tiriamas mikroskopu. Ji priklauso invazinių diagnostinių tyrimų grupei ir dažniausiai naudojama nustatyti, ar pakitimas yra gerybinis, piktybinis, uždegiminis, infekcinis ar susijęs su kita liga.
Kodėl biopsija padeda nustatyti diagnozę?
Biopsijos esmė yra ne pats mėginio paėmimas, o jo ištyrimas laboratorijoje. Audinį dažniausiai vertina gydytojas patologas, kuris mikroskopu analizuoja ląstelių sandarą, jų išsidėstymą, branduolių pokyčius, uždegimo požymius ir kitus audinio pakitimus.
Tokiu būdu biopsija gali patvirtinti arba paneigti įtarimą, kurio vien apžiūra, kraujo tyrimai ar vaizdiniai tyrimai neatsako pakankamai tiksliai. Pavyzdžiui, ultragarsas ar kompiuterinė tomografija gali parodyti mazgą, tačiau tik audinio tyrimas dažnai leidžia pasakyti, kokios kilmės tas mazgas yra.
Kas atlieka biopsiją ir kas vertina mėginį?
Biopsiją atlieka gydytojas, kurio specialybė priklauso nuo tiriamos kūno vietos. Odos biopsiją gali atlikti dermatologas, krūties ar vidaus organų biopsiją – chirurgas arba intervencinis radiologas, prostatos biopsiją – urologas, gimdos kaklelio ar endometriumo biopsiją – ginekologas.
Svarbu atskirti du etapus. Mėginį paima procedūrą atliekantis gydytojas, o galutinę audinio išvadą paprastai pateikia patologas. Jei reikia, laboratorijoje atliekami papildomi tyrimai, pavyzdžiui, imunohistochemija ar molekuliniai tyrimai.
Kokiose kūno vietose gali būti atliekama biopsija?
Biopsija nėra vieno organo tyrimas. Ji gali būti taikoma beveik bet kuriai kūno sričiai, jeigu yra medicininė priežastis paimti audinio mėginį. Praktikoje dažniausiai tiriami mazgai, gleivinės pakitimai, neaiškūs dariniai, sustorėję audiniai ar ilgai negyjančios žaizdos.
| Kūno vieta | Dažna priežastis | Kas dažnai atlieka |
|---|---|---|
| Oda | Įtartinas apgamas, bėrimas, negyjanti žaizda | Dermatologas arba chirurgas |
| Krūtis | Mazgas, kalcifikatai, neaiškus vaizdinis radinys | Radiologas arba chirurgas |
| Skydliaukė | Mazgas, pakitusi liaukos struktūra | Endokrinologas, radiologas arba chirurgas |
| Kepenys, inkstai | Neaiški organo liga, uždegimas, darinys | Intervencinis radiologas arba specialistas |
| Žarnynas, skrandis | Polipas, opa, gleivinės pakitimai | Gastroenterologas |
| Prostata | Įtariamas prostatos audinio pakitimas | Urologas |
| Kaulų čiulpai | Kraujo ligų diagnostika | Hematologas |
Kokie yra pagrindiniai biopsijos būdai?
Biopsijos metodas parenkamas pagal audinio vietą, darinio dydį, paciento būklę ir tai, kiek medžiagos reikia patikimam tyrimui. Kai kuriais atvejais pakanka kelių ląstelių, kitais būtinas vientisas audinio gabalėlis, nes svarbi jo struktūra.
- Plonos adatos aspiracinė biopsija – ląstelės paimamos plona adata, dažnai tiriant skydliaukės ar limfmazgių mazgus.
- Stulpelinė biopsija – storesne adata paimamas audinio cilindras, dažnai taikoma krūties, prostatos ar kepenų tyrimams.
- Endoskopinė biopsija – mėginys paimamas endoskopijos metu iš skrandžio, žarnyno, bronchų ar kitų gleivinių.
- Odos biopsija – audinys paimamas specialiu instrumentu, skalpeliu arba pašalinant visą mažą darinį.
- Chirurginė biopsija – audinio dalis arba visas darinys pašalinamas operaciniu būdu.
Kada gydytojas gali skirti biopsiją?
Biopsija skiriama tada, kai diagnozei patikslinti reikia tiesioginio audinio įvertinimo. Tai gali būti įtarimas dėl naviko, lėtinio uždegimo, autoimuninės ligos, infekcijos ar organo pažeidimo priežasties.
Dažna situacija – vaizdinis tyrimas parodo pakitimą, bet negali tiksliai nustatyti jo pobūdžio. Kita situacija – liga žinoma, tačiau reikia įvertinti jos aktyvumą, išplitimą ar audinio pažeidimo laipsnį. Todėl biopsija dažnai yra sprendimų dėl gydymo pagrindas, o ne tik papildomas tyrimas.
Kaip pacientas paprastai paruošiamas biopsijai?
Pasiruošimas priklauso nuo metodo. Prieš kai kurias biopsijas reikia atlikti kraujo krešėjimo tyrimus, laikinai aptarti kraują skystinančių vaistų vartojimą, nevalgyti kelias valandas arba pasiruošti endoskopijai. Šiuos nurodymus pateikia procedūrą skiriantis arba atliekantis gydytojas.
Dalis biopsijų atliekama taikant vietinę nejautrą. Sudėtingesniais atvejais gali būti naudojama sedacija ar bendroji nejautra. Vaizdinė kontrolė, pavyzdžiui, ultragarsas, rentgenas ar kompiuterinė tomografija, padeda tiksliau pasiekti tiriamą vietą.
Kokie galimi biopsijos rezultatai?
Patologo išvadoje gali būti nurodyta, kad audinys yra gerybinis, piktybinis, uždegiminis, infekcinis arba nepakankamas vertinti. Jei nustatomas vėžys, išvada gali aprašyti naviko tipą, diferenciacijos laipsnį, invazijos požymius ir kitus gydymui svarbius duomenis.
Kartais biopsiją reikia kartoti. Taip nutinka, kai mėginyje nėra pakankamai tikslingo audinio arba kai klinikiniai ir laboratoriniai duomenys nesutampa. Tai nereiškia, kad procedūra buvo bevertė, tačiau rodo, jog diagnozei reikia daugiau patikimos medžiagos.
Kokia biopsijos rizika?
Biopsija laikoma kontroliuojama medicinine procedūra, tačiau ji nėra visiškai be rizikos. Galimi trumpalaikiai skausmai, kraujavimas, mėlynė, infekcija ar organo sudirginimas. Rizika priklauso nuo vietos: odos biopsija paprastai yra paprastesnė, o plaučių, kepenų ar inkstų biopsija reikalauja atidesnės stebėsenos.
Praktiškai tai reiškia, kad po procedūros reikia laikytis gydytojo nurodymų ir stebėti savijautą. Jei atsiranda stiprėjantis skausmas, gausus kraujavimas, karščiavimas, dusulys ar kiti neįprasti simptomai, būtina kreiptis į medikus.
