Kodėl branduolinės medicinos tyrimai parodo organo funkciją?
Pagrindinis šių tyrimų argumentas yra paprastas: radiofarmacinis preparatas organizme elgiasi kaip konkrečioje biologinėje sistemoje dalyvaujanti medžiaga. Pavyzdžiui, gliukozės analogas kaupiasi audiniuose, kuriuose intensyvi gliukozės apykaita, o jodo izotopai kaupiasi skydliaukėje. Kamera fiksuoja ne patį organą, o iš jo sklindančią spinduliuotę.
Dažniausiai naudojamos dvi technologijos: vieno fotono emisijos kompiuterinė tomografija, vadinama SPECT, ir pozitronų emisijos tomografija, vadinama PET. SPECT tyrimuose dažnai naudojamas technecis-99m, o PET tyrimuose – fluorodeoksigliukozė su fluoru-18, sutrumpintai FDG. Fizikinį procesą aprašo radioaktyviojo skilimo dėsnis: A(t) = A0 × e−λt, kur A yra aktyvumas, o λ – skilimo konstanta. Pusinės eliminacijos laikas siejamas formule T1/2 = ln2 / λ.
Kokiems organams ir ligoms šie tyrimai taikomi?
Branduolinės medicinos tyrimai taikomi tada, kai gydytojui reikia atsakyti į funkcinį klausimą: ar audinys aktyvus, ar organas pakankamai aprūpinamas krauju, ar inkstas filtruoja, ar kauluose vyksta padidėjusi apykaita. Tai skiriasi nuo įprastos rentgenografijos ar kompiuterinės tomografijos, kurios pirmiausia vertina anatominius pakitimus.
| Tyrimas | Dažniausia kūno sritis | Ką padeda įvertinti |
|---|---|---|
| Kaulų scintigrafija | Visas skeletas | Kaulų metastazes, lūžius, uždegimo ar padidėjusios kaulų apykaitos židinius |
| Miokardo perfuzijos scintigrafija | Širdis | Širdies raumens kraujotaką ir išemijos požymius |
| Skydliaukės scintigrafija | Skydliaukė | Mazgų aktyvumą, hormonų gamybos židinius, liaukos funkcijos pasiskirstymą |
| Inkstų dinaminė scintigrafija | Inkstai ir šlapimo takai | Inkstų perfuziją, filtraciją, šlapimo nutekėjimą |
| Plaučių perfuzijos ir ventiliacijos tyrimas | Plaučiai | Kraujo tekėjimo ir oro patekimo neatitikimus, svarbius įtariant emboliją |
| PET/KT su FDG | Visas kūnas arba pasirinktos sritys | Navikų metabolinį aktyvumą, išplitimą, gydymo atsaką |
Kas atlieka branduolinės medicinos tyrimą?
Tyrimą paprastai skiria gydytojas specialistas arba šeimos gydytojas, kai yra medicininė indikacija. Pačią procedūrą atlieka branduolinės medicinos technologas arba radiologijos technologas, o tyrimą vertina gydytojas radiologas arba branduolinės medicinos gydytojas, priklausomai nuo šalies ir įstaigos darbo tvarkos. Sudėtingesniuose procesuose dalyvauja medicinos fizikas ir radiochemijos specialistai.
Praktiškai tai reiškia, kad pacientas nėra paliekamas vien tik su aparatu. Preparato dozė, tyrimo protokolas, laukimo laikas po suleidimo ir vaizdų registravimo trukmė parenkami pagal klinikinį klausimą, kūno sritį ir naudojamą radiofarmacinį preparatą.
Kaip vyksta procedūra nuo atvykimo iki atsakymo?
Procedūros eiga priklauso nuo tyrimo rūšies, tačiau bendra schema panaši. Pirmiausia patikrinama indikacija, alergijų ir nėštumo rizika, tuomet suleidžiamas arba kitu būdu skiriamas radiofarmacinis preparatas. Po to laukiama, kol medžiaga pasiskirstys organizme.
- Prieš kai kuriuos tyrimus gali reikėti nevalgyti kelias valandas.
- Prieš FDG PET/KT svarbus gliukozės kiekis kraujyje, nes jis veikia tyrimo patikimumą.
- Inkstų tyrimams dažnai svarbus pakankamas skysčių kiekis.
- Skydliaukės tyrimams reikšmės gali turėti jodo turintys vaistai ar kontrastinės medžiagos.
- Po tyrimo dažnai rekomenduojama gerti skysčių, kad preparatas greičiau pasišalintų su šlapimu.
Vaizdai registruojami gama kamera, SPECT aparatu arba PET/KT sistema. Pacientas dažniausiai guli ant tyrimo stalo, o aparatas fiksuoja spinduliuotės pasiskirstymą. Atsakymas pateikiamas ne vien pagal „šviesesnes“ ar „tamsesnes“ vietas, bet lyginant vaizdus su klinikiniais duomenimis, laboratoriniais tyrimais ir kitais vaizdinimo metodais.
Kokia yra radiacijos rizika ir kodėl ji kontroliuojama?
Branduolinėje medicinoje naudojama jonizuojančioji spinduliuotė, todėl tyrimas atliekamas tik tada, kai laukiama diagnostinė nauda viršija galimą riziką. Radiofarmacinio preparato kiekis apskaičiuojamas pagal tyrimo tikslą, paciento ypatumus ir patvirtintus protokolus. Dalis preparatų suyra fiziškai, o dalis pašalinama per inkstus, žarnyną ar kvėpavimo takus.
Svarbu ir tai, kad radiacijos dozė nėra vienoda visiems tyrimams. Ji priklauso nuo izotopo, aktyvumo, kūno masės, tyrimo trukmės ir to, ar kartu atliekama kompiuterinė tomografija. Dėl šios priežasties nėščiosios, žindančios moterys ir vaikai vertinami ypač atsargiai.
Kada branduolinės medicinos tyrimai gali būti netinkami?
Šie tyrimai nėra universalus atsakymas į kiekvieną diagnozės klausimą. Jei reikia labai tiksliai įvertinti smulkią anatominę struktūrą, kartais naudingesnė magnetinio rezonanso tomografija, kompiuterinė tomografija ar ultragarsas. Kita vertus, kai svarbi audinio funkcija, branduolinė medicina gali pateikti informaciją, kurios vien anatomija neparodo.
Dažniausi ribojimai susiję su nėštumu, žindymu, nepakankamu pasiruošimu, labai aukštu gliukozės kiekiu prieš FDG PET/KT arba neseniai vartotomis medžiagomis, kurios keičia preparato pasiskirstymą. Todėl prieš procedūrą būtina pasakyti apie vartojamus vaistus, neseniai atliktus kontrastinius tyrimus, inkstų funkcijos sutrikimus ir galimą nėštumą.
Kuo šie tyrimai skiriasi nuo gydymo radioaktyviosiomis medžiagomis?
Diagnostiniai branduolinės medicinos tyrimai skirti informacijai gauti, o terapinės procedūros – audiniui paveikti. Pavyzdžiui, skydliaukės scintigrafija gali parodyti aktyvų skydliaukės audinį, o radioaktyvusis jodas-131 tam tikrais atvejais naudojamas gydymui. Tai susijusios, bet skirtingos medicinos praktikos sritys.
Esminė išvada tokia: branduolinės medicinos tyrimai atsako į klausimą, kaip veikia organas ar audinys. Būtent funkcijos įvertinimas paaiškina jų vietą šiuolaikinėje diagnostikoje šalia radiologijos, laboratorinės medicinos ir klinikinio gydytojo vertinimo.
