Scintigrafija – tai branduolinės medicinos vaizdinis tyrimas, kai į organizmą suleidžiamas, išgeriamas arba įkvepiamas nedidelis radiofarmacinės medžiagos kiekis, o jos pasiskirstymą audiniuose užfiksuoja gama kamera.
Scintigrafija parodo ne tik organo vaizdą, bet ir jo funkciją: kraujotaką, medžiagų apykaitą, kaulo persitvarkymą, skydliaukės aktyvumą ar inkstų darbą.
Kaip scintigrafija parodo organų funkciją?
Scintigrafijos pagrindas yra radiofarmacinis preparatas. Tai medžiaga, sudaryta iš veikliosios dalies, kuri kaupiasi tam tikrame organe ar audinyje, ir radionuklido, skleidžiančio gama spinduliuotę. Dažnai naudojamas technecis-99m, nes jo fizinės savybės tinka medicininiam vaizdinimui.
Gama kamera nefotografuoja kūno kaip įprastas rentgeno aparatas. Ji registruoja iš paciento kūno sklindančius gama fotonus ir kompiuteriu sukuria pasiskirstymo žemėlapį. Todėl scintigrafija ypač naudinga tada, kai reikia įvertinti procesą, o ne vien anatominę struktūrą.
Radioaktyvumo mažėjimas aprašomas formule: A(t) = A0 e-λt. Ji reiškia, kad medžiagos aktyvumas laikui bėgant mažėja pagal fizikinį skilimą, todėl pacientui skiriamas kiekis parenkamas taip, kad pakaktų vaizdui gauti ir būtų kuo mažesnė apšvita.
Kokioms kūno dalims atliekama scintigrafija?
Scintigrafija gali būti taikoma skirtingoms kūno sistemoms, nes radiofarmacinis preparatas parenkamas pagal tiriamą organą. Viena medžiaga kaupiasi kauluose, kita – skydliaukėje, trečia padeda vertinti širdies raumens kraujotaką ar inkstų išskyrimo funkciją.
| Tyrimo rūšis | Ką vertina | Dažnos medicininės priežastys |
|---|---|---|
| Kaulų scintigrafija | Kaulų persitvarkymą ir kraujotaką | Metastazių paieška, lūžiai, uždegimas, neaiškus kaulų skausmas |
| Skydliaukės scintigrafija | Skydliaukės mazgų ir audinio aktyvumą | Hipertirozė, „karšti“ ir „šalti“ mazgai, liaukos padėties vertinimas |
| Miokardo perfuzijos scintigrafija | Širdies raumens aprūpinimą krauju | Įtariama išeminė širdies liga, krūvio ir ramybės kraujotakos palyginimas |
| Inkstų scintigrafija | Inkstų funkciją ir šlapimo nutekėjimą | Obstrukcija, funkcijos pasiskirstymas tarp inkstų, randiniai pakitimai |
| Plaučių ventiliacijos ir perfuzijos scintigrafija | Oro ir kraujo pasiskirstymą plaučiuose | Plaučių embolijos diagnostika, kai netinka ar nepakanka kitų tyrimų |
Kas atlieka scintigrafiją ir kaip vyksta procedūra?
Scintigrafiją atlieka branduolinės medicinos arba radiologijos komanda. Praktikoje dalyvauja gydytojas, radiologijos technologas, o sudėtingesnėse procedūrose gali būti įtrauktas medicinos fizikas. Gydytojas įvertina indikacijas, parenka tyrimo protokolą ir interpretuoja vaizdus.
Procedūros eiga priklauso nuo tiriamo organo. Dažniausiai radiofarmacinis preparatas suleidžiamas į veną, tačiau kai kuriuose tyrimuose jis gali būti išgeriamas arba įkvepiamas. Po to laukiama, kol medžiaga pasiskirstys audiniuose; laukimo laikas gali trukti nuo kelių minučių iki kelių valandų.
- Pacientas paprastai guli arba sėdi prie gama kameros.
- Tyrimo metu svarbu nejudėti, nes judesiai blogina vaizdo tikslumą.
- Kai kuriais atvejais atliekami keli vaizdų etapai: iš karto, po laukimo arba po fizinio ar medikamentinio krūvio.
- Po tyrimo dažnai rekomenduojama gerti daugiau skysčių, jei gydytojas nenurodo kitaip.
Kuo scintigrafija skiriasi nuo rentgeno, KT, MRT ir echoskopijos?
Rentgenas ir kompiuterinė tomografija dažniausiai gerai parodo anatomines struktūras: kaulus, plaučius, organų formas. Magnetinio rezonanso tomografija detaliai vertina minkštuosius audinius, sąnarius, galvos smegenis. Echoskopija naudoja ultragarsą ir leidžia realiu laiku stebėti organus be jonizuojančiosios spinduliuotės.
Scintigrafijos stiprybė yra funkcijos vertinimas. Pavyzdžiui, kaulo scintigramoje aktyvi kaulo reakcija gali būti matoma anksčiau nei aiškus pakitimas rentgeno nuotraukoje. Kita vertus, scintigrafijos vaizdas dažnai yra mažiau anatomiškai detalus, todėl jis gali būti derinamas su KT. Tokia kombinacija vadinama SPECT/KT.
Ką reiškia „karštos“ ir „šaltos“ zonos?
Scintigrafijos atsakymuose kartais vartojami terminai „karšta“ ir „šalta“ zona. „Karšta“ zona reiškia padidėjusį radiofarmacinės medžiagos kaupimąsi, o „šalta“ – sumažėjusį arba nesantį kaupimąsi. Šie žodžiai neapibūdina temperatūros.
Reikšmė priklauso nuo organo. Skydliaukėje „karštas“ mazgas gali gaminti hormonus aktyviau nei aplinkinis audinys. Kauluose padidėjęs kaupimas gali rodyti gijimą po lūžio, uždegimą, navikinį procesą ar kitą aktyvų kaulo persitvarkymą. Todėl scintigrafijos rezultatas visada vertinamas kartu su simptomais, kraujo tyrimais ir kitais vaizdiniais tyrimais.
Kada reikia pasiruošimo?
Pasiruošimas priklauso nuo tyrimo tipo. Skydliaukės tyrimui gali būti svarbūs jodo preparatai, kontrastinės medžiagos ar vaistai nuo skydliaukės veiklos sutrikimų. Miokardo perfuzijos scintigrafijai kartais nurodoma nevartoti kofeino ar tam tikrų vaistų, tačiau tai sprendžiama individualiai.
Prieš tyrimą būtina pasakyti apie nėštumą, žindymą, alergijas, vartojamus vaistus ir neseniai atliktus tyrimus su kontrastinėmis medžiagomis. Taip sumažinama klaidingų rezultatų ir nereikalingos apšvitos rizika.
Kokia scintigrafijos rizika?
Scintigrafija susijusi su jonizuojančiąja spinduliuote, todėl ji atliekama tik tada, kai tikėtina diagnostinė nauda viršija galimą žalą. Skiriamas radiofarmacinės medžiagos kiekis yra kontroliuojamas, o preparatas palaipsniui suyra ir pašalinamas iš organizmo, dažniausiai per šlapimą.
Nėštumas yra svarbi aplinkybė, nes vaisius jautresnis spinduliuotei. Žindymo atveju gali prireikti laikinai nutraukti maitinimą arba laikytis specialių nurodymų. Alerginės reakcijos į radiofarmacinius preparatus galimos, bet jos laikomos retos; vis dėlto apie ankstesnes reakcijas reikia pranešti prieš procedūrą.
Kaip teisingai suprasti scintigrafijos atsakymą?
Scintigrafijos išvada nėra vien „geras“ arba „blogas“ rezultatas. Ji aprašo radiofarmacinės medžiagos pasiskirstymą, simetriškumą, padidėjusio ar sumažėjusio kaupimo vietas ir jų galimą klinikinę reikšmę. Galutinė diagnozė dažnai nustatoma tik palyginus scintigrafiją su ligos istorija, laboratoriniais tyrimais, KT, MRT ar ultragarsu.
Dėl šios priežasties scintigrafija yra ne atskiras spėjimas, o funkcinės diagnostikos metodas. Ji atsako į klausimą, kaip konkretus organas ar audinys veikia, ir būtent tuo skiriasi nuo daugelio tyrimų, kurie pirmiausia parodo kūno sandarą.
