Simpatinė nervų sistema yra vegetacinės nervų sistemos dalis, kuri paruošia organizmą grėsmei ir padeda palaikyti vidinę pusiausvyrą. Ji vadinama „kovos arba pabėgimo“ sistema, nes streso metu per nervinius impulsus ir antinksčių išskiriamus hormonus pagreitina širdies darbą, pakelia kraujospūdį, išplečia bronchus, nukreipia kraują į aktyviai dirbančius audinius ir laikinai slopina funkcijas, kurios nėra būtinos greitam išgyvenimui.
Simpatinė nervų sistema veikia kaip greito organizmo pasirengimo mechanizmas
Kai žmogus susiduria su grėsme, organizmui reikia ne teorinio įvertinimo, o greitos fiziologinės reakcijos. Būtent čia įsijungia simpatinė nervų sistema: ji aktyvina širdies ir kraujagyslių sistemą, kvėpavimą, prakaitavimą ir raumenų aprūpinimą krauju.
Praktiškai tai reiškia, kad kūnas per trumpą laiką paruošiamas kovoti, bėgti arba kitaip reaguoti į pavojų. Jeigu kas nors puola, iš antinksčių į kraują patenka adrenalinas, kuris sustiprina simpatinės nervų sistemos siunčiamą signalą. Dėl to reakcija tampa ne vien lokali, o apima daugelį kūno sistemų vienu metu.
Antinksčiai paverčia nervinį signalą hormoniniu atsaku
Simpatinės nervų sistemos poveikis nėra vien nervinis. Preganglioninės simpatinės skaidulos, kurios baigiasi antinksčių šerdinėje dalyje, išskiria acetilcholiną. Ši medžiaga aktyvina adrenalino sekreciją, o mažesniu mastu skatina ir noradrenalino išsiskyrimą.
Dėl šios priežasties „kovos arba pabėgimo“ atsakas vadinamas nerviniu–hormoniniu. Viena jo dalis perduodama impulsais per simpatinę nervų sistemą, kita — per katecholaminus, kuriuos į kraują išskiria antinksčių šerdinė dalis. Tokia dviguba sistema leidžia greitai paveikti širdį, kraujagysles, plaučius ir kitus organus.
Preganglioniniai ir postganglioniniai neuronai paaiškina, kodėl signalas pasiekia visą kūną
Simpatinėje nervų sistemoje nervinių signalų siuntime dalyvauja dviejų rūšių neuronai: preganglioniniai ir postganglioniniai. Trumpesnieji preganglioniniai neuronai driekiasi nuo nugaros smegenų regiono iki paravertebralinių nervinių mazgų. Ten jie sudaro sinapsę su postganglioniniais neuronais.
Nuo šių nervinių mazgų ilgi postganglioniniai neuronai tęsiasi per didžiąją kūno dalį. Tokia sandara paaiškina, kodėl simpatinis sužadinimas nėra izoliuotas viename organe. Tas pats pavojaus signalas gali vienu metu paveikti akis, širdį, plaučius, odą, virškinimo traktą ir kraujagysles.
Dvikryptis impulsų srautas leidžia koordinuoti kelias reakcijas vienu metu
Impulsai simpatine nervų sistema keliauja dvikrypčiu srautu. Tai svarbu todėl, kad organizmo reakcija į grėsmę nėra vienas atskiras veiksmas. Ji yra suderintas kelių organų ir audinių pokytis.
Pavyzdžiui, tuo pačiu metu gali padidėti širdies ritmas, išsiplėsti bronchai, pakilti kraujospūdis ir suaktyvėti prakaitavimas. Kartu gali susiaurėti kai kurios kraujagyslės, sumažėti storosios žarnos judesiai ir pasikeisti virškinamojo trakto motorika. Tokia koordinacija padeda kūnui perskirstyti išteklius ten, kur jie tuo metu reikalingiausi.
Kraujagyslių susiaurėjimas nukreipia kraują nuo mažiau skubių funkcijų
Simpatinės nervų sistemos sužadinimas sukelia kraujagyslių susiaurėjimą odoje, virškinimo trakte ir inkstuose. Tai vyksta todėl, kad postganglioniniai simpatiniai neuronai išskiria noradrenaliną, kuris aktyvuoja alfa-1 adrenerginius receptorius.
Šie receptoriai egzistuoja visose kraujagyslėse, tačiau jų poveikis skirtinguose audiniuose nėra vienodas. Skeleto raumenyse, širdyje, plaučiuose ir smegenyse pusiausvyrą palaiko beta-2 adrenerginiai receptoriai, veikiantys simpatinio–antinksčių atsako metu. Todėl bendras rezultatas yra aiškus: kraujas labiau nukreipiamas nuo organų, kurie nėra būtini greitam išsigelbėjimui, į struktūras, galinčias dalyvauti intensyvioje fizinėje veikloje.
Širdies, plaučių ir akių pokyčiai rodo, kad sistema paruošia kūną veiksmui
Vienas ryškiausių simpatinės nervų sistemos poveikių yra širdies ritmo pagreitėjimas. Širdis pumpuoja kraują intensyviau, todėl deguonis ir energinės medžiagos greičiau pasiekia audinius, kurie gali būti reikalingi judėjimui ar gynybai.
Kartu praplatėja bronchai. Tai leidžia į plaučius patekti daugiau oro ir palaikyti didesnį deguonies poreikį. Akių vyzdžių išsiplėtimas taip pat turi aiškią funkciją: jis keičia regos sistemos darbą taip, kad žmogus galėtų greičiau pastebėti aplinkos signalus.
Odoje simpatinė nervų sistema gali pašiaušti plaukus ir padidinti prakaitavimą. Šie pokyčiai neatrodo tokie svarbūs kaip širdies ar kvėpavimo reakcijos, tačiau jie yra tos pačios bendros aktyvacijos dalis. Kūnas pereina į budrumo režimą.
Virškinimo ir šlapimo sistemos pokyčiai parodo, kad simpatinė nervų sistema valdo prioritetus
Grėsmės metu organizmas negali vienodai intensyviai palaikyti visų funkcijų. Todėl simpatinė nervų sistema gali sumažinti storosios žarnos judesius ir keisti virškinamojo trakto motoriką. Tuo pačiu ji gali pagreitinti peristaltiką stemplėje, nes skirtingose virškinamojo trakto dalyse reguliacinis poveikis nėra vienodas.
Svarbu ir tai, kad simpatinės skaidulos įnervuoja beveik kiekvienos organų sistemos audinius. Jos dalyvauja reguliuojant vyzdžių diametrą, virškinamojo trakto motoriką, šlapimo sistemos produktų išskyrimą ir kitus procesus. Tai rodo, kad simpatinė nervų sistema nėra vien streso jungiklis. Ji nuolat dalyvauja organų veiklos derinime.
Homeostazės palaikymas paaiškina, kodėl simpatinė sistema veikia ir be akivaizdžios grėsmės
Nors simpatinė nervų sistema dažniausiai siejama su „kovos arba pabėgimo“ atsaku, jos vaidmuo platesnis. Ji svarbi palaikant homeostazę — vidinę organizmo pusiausvyrą, kuri būtina normaliai organų veiklai.
Homeostazė reikalauja nuolatinio reguliavimo. Kraujospūdis, kraujagyslių tonusas, prakaitavimas, virškinamojo trakto judesiai ir šlapimo sistemos funkcijos turi būti pritaikomi prie aplinkos, fizinio aktyvumo ir vidinės organizmo būklės. Simpatinė nervų sistema būtent tai ir daro: ji ne tik reaguoja į pavojų, bet ir koreguoja organų darbą kasdienėmis sąlygomis.
Todėl tiksliausia išvada paprasta: simpatinė nervų sistema yra mechanizmas, kuris leidžia kūnui greitai mobilizuotis grėsmės metu ir kartu palaikyti reguliacines funkcijas, būtinas stabiliai organizmo veiklai.
