Dr. Forest Tennant 2017 m. PAINWeek pristatymo apie nervų uždegimo normalizavimą esmė buvo tokia: dalis lėtinio, ypač neuropatinio ir sunkiai valdomo skausmo priklauso nuo neuroinflammacijos, todėl gydymo tikslas negali apsiriboti vien skausmo signalo slopinimu. Ši tema priklauso skausmo medicinos, neurologijos ir imunologijos sričių sankirtai, nes joje kalbama apie nervų sistemą, glijos ląsteles, uždegiminius mediatorius ir centrinį jautrinimą.
Kodėl pristatymo pagrindas buvo neuroinflammacija?
Neuroinflammacija reiškia uždegiminį aktyvumą nervų sistemoje. Jame dalyvauja mikroglija, astrocitai, citokinai, prostaglandinai ir kiti mediatoriai, galintys keisti skausmo signalo perdavimą. Tai nėra tas pats, kas matomas odos paraudimas ar sąnario patinimas.
Tennant šią sąvoką siejo su ilgalaikiu skausmu, kai skausmo sistema išlieka aktyvi net tada, kai pirminis audinių pažeidimas jau nėra vienintelis paaiškinimas. Tokia logika atitinka platesnę skausmo mokslo kryptį: lėtinis skausmas gali būti palaikomas periferinių nervų, nugaros smegenų ir galvos smegenų jautrumo pokyčių.
Ką reiškia „normalizuoti“ nervų uždegimą?
Normalizavimas čia nereiškia vienos procedūros ar greito išgydymo. Tai klinikinė strategija, kuria siekiama sumažinti uždegiminį nervų sistemos aktyvumą iki būsenos, kai skausmo signalai tampa mažiau savaime palaikomi. Praktikoje tai apima priežasčių paiešką, uždegimo šaltinių mažinimą ir funkcijos vertinimą.
Toks požiūris skiriasi nuo paprasto analgetikų parinkimo. Skausmas vertinamas kaip biologinis procesas, kuriame dalyvauja nervų pažeidimas, imuninė reakcija ir centrinis jautrinimas. Dėl šios priežasties vienas vaistas retai paaiškina visą gydymo planą.
Kokios nervų sistemos dalys siejamos su šiuo procesu?
Neuroinflammacija gali būti aptariama keliuose lygmenyse. Periferiniai nervai perduoda signalą iš audinių, nugaros smegenų užpakaliniai ragai filtruoja skausmo impulsus, o galvos smegenys suteikia skausmui suvokiamą intensyvumą ir emocinę reikšmę. Uždegiminiai mediatoriai gali paveikti kiekvieną iš šių grandžių.
Procedūra tai nėra, todėl jos „neatlieka“ vienas specialistas vienu veiksmu. Vertinimą paprastai atlieka skausmo gydytojas, neurologas, reabilitacijos gydytojas arba šeimos gydytojas, priklausomai nuo ligos priežasties ir simptomų pobūdžio.
Kokie požymiai leidžia įtarti neuroinflammacijos vaidmenį?
Nėra vieno kraujo tyrimo, kuris patikimai patvirtintų lėtinio skausmo neuroinflammaciją kasdienėje praktikoje. Todėl vertinamas simptomų derinys, ligos istorija, neurologinis ištyrimas ir gretutinės būklės. Moksliniuose tyrimuose naudojami sudėtingesni metodai, pavyzdžiui, pozitronų emisijos tomografija, tačiau jie nėra rutininė diagnostika.
- deginantis, duriantis arba elektros smūgį primenantis skausmas;
- skausmas po nervo pažeidimo, operacijos, infekcijos ar stuburo ligos;
- padidėjęs jautrumas lietimui arba temperatūrai;
- skausmo išplitimas už pirminės traumos vietos ribų;
- miego, nuovargio ir skausmo paūmėjimų tarpusavio ryšys.
Kokie pristatymo elementai svarbiausi pacientui ir gydytojui?
| Elementas | Ką jis reiškia | Klinikinė reikšmė |
|---|---|---|
| Neuroinflammacija | Uždegiminis aktyvumas nervų sistemoje | Paaiškina, kodėl skausmas gali tęstis be naujos traumos |
| Glijos ląstelės | Mikroglija ir astrocitai reguliuoja nervų aplinką | Jų aktyvacija siejama su skausmo jautrinimu |
| Centrinis jautrinimas | Nugaros ir galvos smegenys stipriau reaguoja į signalus | Padeda suprasti skausmo išplitimą ir alodiniją |
| Normalizavimo tikslas | Mažinti uždegiminį skausmo palaikymą | Gydymas vertinamas pagal funkciją, miegą ir simptomų kontrolę |
Kodėl ši idėja nėra lygi vien opioidiniam gydymui?
Tennant vardas dažnai siejamas su sunkiai valdomo skausmo gydymu, įskaitant opioidų temą. Tačiau neuroinflammacijos normalizavimo idėja yra platesnė. Ji apima nervų sistemos uždegimo mechanizmus, endokrininę būklę, reabilitaciją, miegą, gretutinių ligų kontrolę ir vaistų rizikos vertinimą.
Šiuolaikinė skausmo medicina opioidus vertina kaip vieną galimą priemonę ribotose situacijose, bet ne kaip neuroinflammacijos patvirtinimą ar universalų sprendimą. Svarbu atskirti biologinį paaiškinimą nuo konkretaus recepto. Diagnozė ir gydymas turi būti individualūs.
Ką šis 2017 m. pristatymas paliko skausmo medicinos diskusijoje?
Didžiausia šios temos vertė yra dėmesio perkėlimas nuo vien skausmo balo prie skausmą palaikančių mechanizmų. Jei lėtinis skausmas laikomas nervų, imuninės sistemos ir smegenų sąveikos pasekme, gydytojas turi ieškoti daugiau nei vieno taikinio. Tai atitinka ir tarptautinėje skausmo terminologijoje vartojamas neuropatinio skausmo bei nociplastinio skausmo sąvokas.
Kartu reikia aiškumo: neuroinflammacija nėra patogus paaiškinimas kiekvienam skausmui. Ji yra moksliškai tiriamas mechanizmas, kurio klinikinis taikymas priklauso nuo diagnozės, tyrimų ir paciento būklės. Būtent todėl 2017 m. PAINWeek pristatymas svarbus kaip argumentas už mechanizmais pagrįstą, o ne vien simptomais paremtą skausmo vertinimą.
Šaltiniai
Šaltinis: https://www.iasp-pain.org/resources/terminology/
Šaltinis: https://pubmed.ncbi.nlm.nih.gov/19763139/
Šaltinis: https://pubmed.ncbi.nlm.nih.gov/25582579/
Šaltinis: https://www.painweek.org/
