Bipolinis sutrikimas yra psichikos sveikatos sutrikimas, kuriam būdingi pasikartojantys nuotaikos epizodai: depresija, manija arba hipomanija. Kasdienėje kalboje vartojamas terminas „bipolarinė depresija“ dažniausiai reiškia depresijos epizodą žmogui, kuris serga bipoliniu sutrikimu, tačiau tai nėra tas pats, kas įprasta, vienpolė depresija.
Manijos arba hipomanijos epizodas yra pagrindinis požymis, skiriantis bipolinį sutrikimą nuo depresijos
Vien depresijos simptomai dar nereiškia, kad žmogus serga bipoliniu sutrikimu. Esminis skirtumas atsiranda tada, kai žmogaus gyvenime yra buvęs manijos arba hipomanijos epizodas. Būtent šis faktas keičia diagnozę, gydymo logiką ir rizikos vertinimą.
Manija yra būsena, kai nuotaika tampa neįprastai pakili, dirgli arba energinga, o elgesys pastebimai pasikeičia. Žmogus gali labai mažai miegoti, kalbėti greičiau nei įprastai, imtis rizikingų sprendimų, leisti pinigus, įsivelti į konfliktus ar jaustis neįprastai galingas. Kai manija stipri, gali prireikti gydymo ligoninėje.
Hipomanija yra lengvesnė forma. Ji gali atrodyti net produktyvi: daugiau energijos, mažiau miego, greitesnės mintys, didesnis socialumas. Tačiau svarbu tai, kad būsena nėra įprasta konkrečiam žmogui ir ją pastebi aplinkiniai. Dėl šios priežasties hipomanija neretai lieka neatpažinta, kol nepasikartoja depresijos epizodai.
Bipolinė depresija gali atrodyti kaip įprasta depresija, bet jos kilmė ir gydymas skiriasi
Bipolinės depresijos metu žmogus gali jausti prislėgtą nuotaiką, energijos stoką, kaltę, beviltiškumą, prarasti susidomėjimą veiklomis, sunkiai susikaupti ar miegoti per daug arba per mažai. Išoriškai tai gali nesiskirti nuo vienpolės depresijos, todėl vien simptomų sąrašas ne visada pakankamas.
Skirtumas paaiškėja vertinant visą ligos eigą. Jei depresijos epizodai kaitaliojasi su hipomanija ar manija, tai rodo bipolinį sutrikimą. Praktikoje tai labai svarbu, nes kai kurie depresijai gydyti vartojami vaistai, ypač be nuotaiką stabilizuojančio gydymo, kai kuriems žmonėms gali paskatinti perėjimą į maniją arba greitesnį epizodų kartojimąsi.
Todėl gydytojas psichiatras paprastai klausia ne tik apie dabartinę savijautą, bet ir apie ankstesnius laikotarpius, kai žmogus miegojo mažiau, jautėsi neįprastai energingas, impulsyvus ar elgėsi kitaip nei jam būdinga. Šie epizodai kartais atrodo kaip „geresnis laikotarpis“, bet diagnostikoje jie yra svarbūs įrodymai.
Bipolinis sutrikimas turi kelias formas, todėl vienas pavadinimas neapibūdina visos ligos eigos
Dažniausiai išskiriamas I tipo ir II tipo bipolinis sutrikimas. I tipo bipolinis sutrikimas nustatomas, kai žmogus yra patyręs bent vieną manijos epizodą. Depresijos epizodai gali būti, bet pati manija jau yra pakankamai reikšmingas diagnostinis požymis.
II tipo bipolinis sutrikimas reiškia, kad žmogus yra patyręs depresijos epizodų ir hipomanijos epizodų, bet nėra buvę pilnos manijos. Ši forma gali būti klaidingai palaikyta pasikartojančia depresija, nes hipomanija nebūtinai atrodo kaip problema. Vis dėlto jos buvimas rodo kitą sutrikimo eigą.
Dar viena diagnozė yra ciklotimija. Jai būdingi ilgiau trunkantys, bet ne tokie ryškūs nuotaikos svyravimai: depresiniai ir hipomaniniai simptomai kartojasi, tačiau ne visada atitinka pilno epizodo kriterijus. Tai nereiškia, kad būklė nereikšminga. Ji gali trikdyti santykius, darbą, mokslus ir kasdienį stabilumą.
Diagnozė remiasi ligos istorija, o ne vien nuotaikos testu
Bipolinis sutrikimas nėra nustatomas pagal vieną kraujo tyrimą, nuotrauką ar trumpą internetinį testą. Diagnozę paprastai nustato psichiatras, vertindamas simptomus, jų trukmę, pasikartojimą, poveikį gyvenimui ir galimas kitas priežastis. Naudojami tarptautiniai diagnostikos aprašai, tokie kaip ICD ir DSM klasifikacijos.
Gydytojui svarbu atmesti būkles, kurios gali imituoti nuotaikos epizodus. Pavyzdžiui, skydliaukės veiklos sutrikimai, psichoaktyvios medžiagos, kai kurie vaistai ar neurologinės būklės gali keisti energiją, miegą ir elgesį. Dėl to vertinimas turi būti platesnis nei vien pokalbis apie nuotaiką tą savaitę.
Dažnai naudinga informacija iš artimųjų, jei pats žmogus sutinka ja dalytis. Manijos ar hipomanijos metu žmogus ne visada suvokia, kad jo elgesys pasikeitęs. Aplinkiniai gali pastebėti miego sumažėjimą, impulsyvumą, neįprastą kalbėjimą ar sprendimus, kurie pačiam tuo metu atrodo visiškai pagrįsti.
Biologiniai ir aplinkos veiksniai paaiškina, kodėl sutrikimas kartojasi epizodais
Bipolinis sutrikimas siejamas su smegenų nuotaikos reguliavimo sistemomis, paveldimumu, miego ir paros ritmo jautrumu. Tai nėra charakterio silpnumas ar paprastas „nesusitvarkymas su emocijomis“. Sutrikimo eiga dažnai epizodinė: tarp paūmėjimų žmogus gali jaustis stabiliai ir funkcionuoti įprastai.
Paveldimumas didina riziką, tačiau jis nėra vienintelis paaiškinimas. Stresas, miego trūkumas, psichoaktyvios medžiagos, intensyvūs gyvenimo pokyčiai ar nereguliarus režimas gali prisidėti prie epizodo atsiradimo. Tai nereiškia, kad žmogus pats „sukelia“ ligą, bet šie veiksniai gali paveikti jos eigą.
Svarbus ir cikliškumas. Vienas epizodas gali praeiti, tačiau be tinkamo stebėjimo ir gydymo rizika kartotis išlieka. Todėl bipolinis sutrikimas dažnai vertinamas kaip ilgalaikė būklė, kuriai reikia ne tik ūmaus epizodo gydymo, bet ir atkryčių prevencijos.
Gydymo tikslas yra stabilizuoti nuotaiką, o ne tik pašalinti vieną simptomą
Bipolinio sutrikimo gydymas paprastai derina vaistus, psichoterapiją, miego režimo korekciją ir atkryčio požymių stebėjimą. Vaistai parenkami pagal epizodo tipą, sunkumą, ankstesnę gydymo istoriją ir gretutines būkles. Dažnai vartojami nuotaikos stabilizatoriai ir kai kurie antipsichoziniai vaistai.
Ličio preparatai, valproatas, lamotriginas ar kiti vaistai gali būti svarstomi skirtingose situacijose, tačiau konkretų gydymą turi parinkti gydytojas. Depresijos epizodo gydymas sergant bipoliniu sutrikimu reikalauja atsargumo, nes vien depresijos simptomų mažinimas ne visada reiškia bendrą nuotaikos stabilumą.
Psichoterapija neišgydo biologinio sutrikimo viena, bet gali padėti atpažinti ankstyvus epizodo ženklus, laikytis režimo, tvarkytis su stresu ir geriau suprasti ligos eigą. Ypač svarbus reguliarus miegas. Daugeliui žmonių miego sumažėjimas yra vienas pirmųjų signalų, kad nuotaika gali krypti į hipomaniją ar maniją.
Savalaikė pagalba svarbi, nes bipolinis sutrikimas gali kelti realią riziką
Bipolinis sutrikimas gali paveikti darbą, mokslus, santykius, finansinius sprendimus ir fizinį saugumą. Manijos metu rizika dažnai susijusi su impulsyvumu, konfliktų paaštrėjimu ar pavojingu elgesiu. Depresijos metu didėja savižalos ir savižudybės minčių rizika.
Jeigu žmogus kalba apie norą mirti, planuoja savižalą, nebegali pasirūpinti savimi arba elgiasi taip, kad kelia pavojų sau ar kitiems, reikia skubios pagalbos. Tokiais atvejais Lietuvoje galima kreiptis į skubiosios pagalbos tarnybas telefonu 112 arba į artimiausią priėmimo-skubiosios pagalbos skyrių.
Atsakymas į klausimą yra konkretus: bipolinis sutrikimas yra ne šiaip nuotaikų kaita, o pasikartojančių depresijos, manijos ar hipomanijos epizodų liga. „Bipolarinė depresija“ yra viena šio sutrikimo išraiškų, todėl ją būtina vertinti kartu su visa žmogaus nuotaikos istorija.
