Kokia yra ivermektino vaistų forma ir sudėtis?
Ivermektinas gali būti gaminamas kaip geriamosios tabletės, vietinio poveikio kremas, losjonas ar tirpalas odai. Konkrečios formos priklauso nuo šalies vaistų registro ir patvirtintos indikacijos. Žmonėms skirti preparatai turi tiksliai nustatytą veikliosios medžiagos kiekį, o veterinariniai tirpalai ar pastos gali turėti kitokią koncentraciją ir pagalbines medžiagas.
| Forma | Dažna paskirtis | Kas vertinama prieš vartojimą |
|---|---|---|
| Geriamosios tabletės | Strongiloidozė, onchocerkozė, kai kuriais atvejais niežai | Kūno svoris, kepenų funkcija, sąveikos su kitais vaistais |
| Kremas odai | Uždegiminiai rožinės bėrimai, kai vaistas registruotas šiai indikacijai | Odos būklė, akių ir gleivinių apsauga |
| Losjonas ar tirpalas | Galvinės utėlės, kai toks preparatas patvirtintas | Amžius, vartojimo plotas, odos pažeidimai |
| Veterinariniai preparatai | Gyvūnų parazitai | Žmonėms nevartojami dėl dozės ir sudėties skirtumų |
Veiklioji medžiaga yra ivermektinas. Pagalbinės medžiagos skiriasi pagal formą: tabletėse gali būti užpildų ir rišiklių, kremuose – emulsiklių, tirpiklių ir konservantų. Alergiją ar netoleravimą dažniausiai lemia ne tik veiklioji medžiaga, bet ir pagalbiniai komponentai.
Kam naudojamas ivermektinas?
Ivermektinas veikia parazitų nervų ir raumenų sistemą. Jis jungiasi prie glutamato valdomų chlorido kanalų, kurie būdingi daugeliui bestuburių. Dėl to parazitas paralyžiuojamas ir žūsta. Žmogaus centrinę nervų sistemą įprastai saugo kraujo ir smegenų barjeras, bet perdozavimas ar sąveikos šią apsaugą gali susilpninti.
- Strongiloidozė – žarnyno infekcija, kurią sukelia Strongyloides stercoralis.
- Onchocerkozė – parazitinė liga, susijusi su Onchocerca volvulus.
- Niežai – odos liga, kurią sukelia erkutė Sarcoptes scabiei.
- Galvinės utėlės – kai kuriose šalyse gydomos vietinio poveikio ivermektino forma.
- Rožinė – kai registruotas kremas vartojamas uždegiminiams veido bėrimams mažinti.
Ivermektinas nėra universalus vaistas nuo virusinių infekcijų. Europos vaistų agentūra ir JAV maisto ir vaistų administracija yra nurodžiusios, kad ivermektino negalima vartoti COVID-19 profilaktikai ar gydymui be klinikinių tyrimų ar patvirtintos indikacijos. Medicinoje indikacija yra ne nuomonė, o patvirtintas vartojimo pagrindas.
Kaip nustatomas ivermektino dozavimas?
Geriamosios ivermektino dozės dažniausiai skaičiuojamos pagal kūno svorį mikrogramais kilogramui. Dėl to ta pati tablečių pakuotė skirtingiems pacientams gali reikšti skirtingą tablečių skaičių. Dozę turi paskirti gydytojas, ypač vaikams, nėščiosioms, vyresnio amžiaus pacientams ir žmonėms, vartojantiems kelis vaistus.
| Būklė | Dažnai nurodomas dozavimo principas | Pastaba |
|---|---|---|
| Strongiloidozė | Vienkartinė arba trumpa geriamoji dozė pagal svorį | Gali reikėti kontrolinių tyrimų |
| Onchocerkozė | Dozė pagal svorį, kartojama pagal gydymo schemą | Vaistas veikia mikrofiliarijas, ne visas suaugusias formas |
| Niežai | Geriamoji dozė kartais kartojama po kelių dienų | Dažnai gydomi ir artimi kontaktai |
| Rožinė | Vietinis kremas pagal registruotą vartojimo instrukciją | Netepamas į akis, burną ar ant gleivinių |
Dozės keisti pagal savijautą negalima. Per maža dozė gali būti neveiksminga, o per didelė – sukelti neurologinius simptomus. Jei vaistas pamirštamas arba išvemiamas, tolesnį vartojimą turi paaiškinti gydytojas arba vaistininkas.
Koks gali būti šalutinis ivermektino poveikis?
Šalutinis poveikis priklauso nuo vaisto formos ir gydomos ligos. Geriant tabletes gali pasireikšti pykinimas, viduriavimas, galvos svaigimas, mieguistumas, odos bėrimas ar niežėjimas. Gydant parazitines infekcijas dalis reakcijų gali būti susijusi su žūstančiais parazitais, ne vien su pačiu vaistu.
Vietinio poveikio formos dažniau sukelia odos dirginimą: deginimą, sausumą, paraudimą ar niežėjimą tepimo vietoje. Stiprus veido tinimas, dusulys, traukuliai, sumišimas, alpimas ar koordinacijos sutrikimas yra skubios medicinos pagalbos požymiai. Tokiais atvejais laukti nereikėtų.
Kada ivermektinas gali būti pavojingas?
Didesnė rizika siejama su perdozavimu, veterinarinių preparatų vartojimu, kepenų ligomis ir vaistų sąveikomis. Ypač svarbūs vaistai, veikiantys P-glikoproteiną ar centrinę nervų sistemą. Tokių sąveikų reikšmę įvertina gydytojas arba vaistininkas, nes vien pakuotės lapelio perskaitymas ne visada pakanka.
Nėštumo, žindymo ir mažų vaikų gydymo atvejais sprendimas priimamas individualiai. Vertinama infekcijos rizika, galimos alternatyvos ir turimi saugumo duomenys. Parazitinės ligos taip pat nėra vienodos: niežai šeimoje, kelionėje įgyta strongiloidozė ir rožinė yra skirtingos klinikinės situacijos.
Kas turi paskirti ir prižiūrėti ivermektino vartojimą?
Ivermektiną skiria gydytojas, o vartojimo instrukciją paaiškina gydytojas arba vaistininkas. Parazitinių ligų atvejais gali dalyvauti šeimos gydytojas, dermatologas, infekcinių ligų gydytojas ar parazitologas. Odos formos vartojamos ant pažeistų odos sričių, geriamosios tabletės veikia sistemiškai visame organizme.
Teisingas vartojimas apima ne tik tabletę ar kremą. Niežų ir utėlių atvejais svarbi kontaktų patikra, drabužių, patalynės ir asmens higienos priemonių tvarkymas. Be šių veiksmų infekcija gali kartotis, net jei vaistas buvo pavartotas pagal paskirtį.
Šaltiniai
https://www.ema.europa.eu/en/news/ema-advises-against-use-ivermectin-prevention-or-treatment-covid-19-outside-randomised-clinical-trials
https://www.fda.gov/consumers/consumer-updates/ivermectin-and-covid-19
https://www.cdc.gov/parasites/scabies/health_professionals/meds.html
https://labeling.pfizer.com/ShowLabeling.aspx?id=547
https://www.who.int/publications/i/item/WHO-MHP-HPS-EML-2023.02
