Nugaros skausmas, kuris leidžiasi į sėdmenį, šlaunį ar blauzdą, dažnai nėra vien „patempta nugara“. Sveikatos portale „BoxLife Magazine“ aprašoma, kad tokį skausmą neretai sukelia juosmens tarpslankstelinio disko problema, kai sudirginama arba spaudžiama sėdimojo nervo šaknelė.
Kasmet milijonai žmonių patiria išialgiją – šaudantį skausmą, kuris plinta nuo apatinės nugaros dalies iki pat pėdos.
Tačiau dauguma žmonių nesuvokia vieno dalyko: šio kojos skausmo priežastis dažniausiai slypi visai ne kojoje.
Neseniai paskelbtame mokomajame vaizdo įraše anatomijos dėstytojas ir kineziterapeutas Jonathan Reisman, pasitelkdamas mirusių žmonių kūnų anatominius preparatus, parodė, kas tiksliai vyksta organizme atsiradus išialgijai ir kodėl tikroji problema dažnai prasideda visai kitoje vietoje nei ta, kurioje jaučiamas skausmas.
Supratimas, kodėl skausmo vieta nesutampa su tikrąja jo priežastimi, gali pakeisti jūsų požiūrį į gydymą ir prevenciją.
Ilgiausias kūno nervas ir kodėl tai svarbu
Sėdimasis nervas yra didžiausias žmogaus kūno nervas. Jis driekiasi įspūdingą atstumą: nuo apatinės nugaros dalies per sėdmenų sritį, išilgai viso užpakalinio šlaunies paviršiaus, o galiausiai jo šakos pasiekia blauzdą ir pėdą.
„Didžiausias žmogaus kūno nervas yra šis nervas, kurį čia matote. Jis vadinamas sėdimuoju nervu“, – aiškina Reisman, rodydamas anatominį preparatą. „Pažiūrėkite, koks jis ilgas: driekiasi per visą užpakalinę kojos dalį ir galiausiai pasiekia pėdą.“
Dėl įspūdingo dydžio šį nervą anatominiame preparate gali pamatyti net specialaus pasirengimo neturintis žmogus. Tačiau dydis kartu reiškia ir pažeidžiamumą: kuo ilgesnis nervo kelias, tuo daugiau vietų, kuriose jis gali būti suspaustas ar sudirgintas.
Sėdimasis nervas patenka į sėdmenų sritį praeidamas po raumeniu, vadinamu kriaušiniu raumeniu. Toliau jis leidžiasi užpakaline šlaunies dalimi ir pasidalija į dvi pagrindines šakas: blauzdinį nervą ir bendrąjį šeivinį nervą.
Blauzdinis nervas tęsiasi užpakaline blauzdos dalimi iki pado, o bendrojo šeivinio nervo šakos pasiekia priekinę blauzdos dalį ir pėdos viršų.
Kur iš tikrųjų prasideda išialgija
Išialgija vadinamas skausmas, plintantis sėdimojo nervo eiga. Nemalonūs pojūčiai paprastai prasideda apatinėje nugaros dalyje arba sėdmenų srityje ir leidžiasi užpakaline kojos dalimi, kartais pasiekdami net pėdą.
Priklausomai nuo to, kurios nervų šaknelės yra paveiktos, žmogus taip pat gali jausti tirpimą, dilgčiojimą ir net raumenų silpnumą.
„Įdomu tai, kad sergant išialgija skausmas gali plisti per visą užpakalinę kojos dalį, o kartais ir į pėdą, tačiau tikroji problema dažnai kyla visai ne šalia tos sėdimojo nervo dalies, kurią dabar jums rodau.“
Priežastis paprastai slypi gerokai aukščiau – pačioje apatinėje nugaros dalyje.
Sėdimąjį nervą sudaro skaidulos iš penkių stuburo nervų lygių: L4, L5, S1, S2 ir S3. Šie nervai išeina iš stuburo ir susijungia į sėdimąjį nervą dar prieš jam praeinant po kriaušiniu raumeniu.
Svarbiausios struktūros šioje situacijoje yra tarpslanksteliniai diskai – tarp slankstelių kūnų esančios pagalvėlės, kurios padeda paskirstyti apkrovas ir amortizuoti stuburą veikiančias gniuždymo jėgas.
Diskų išsigaubimas ir nervų šaknelių suspaudimas
Kiekvieną tarpslankstelinį diską sudaro dvi pagrindinės dalys: tvirtas išorinis skaidulinės kremzlės žiedas, vadinamas skaiduliniu žiedu (annulus fibrosus), ir minkštesnis, beveik drebučių konsistencijos centras, vadinamas minkštiminiu branduoliu (nucleus pulposus).
Disko išvarža gali atsirasti staiga, pavyzdžiui, keliant sunkų daiktą pasilenkus ar pasisukus. Tuomet skaidulinis žiedas gali įplyšti, o minkštiminis branduolys – išsiveržti į išorę. Tačiau išvarža gali formuotis ir palaipsniui, kai su amžiumi diskai netenka vandens, o jų struktūra silpnėja.
Išvaržos kryptis turi labai didelę reikšmę. Kai diskas išsigaubia atgal ir šiek tiek į šoną, t. y. užpakaline šonine kryptimi, arba dar labiau į šoną, susidarant tolimajai šoninei išvaržai, išsikišusi disko medžiaga gali suspausti visai šalia esančias stuburo nervų šakneles.
Du išvaržos scenarijai
Reisman paaiškina du dažnus variantus.
Tolimosios šoninės išvaržos pasitaiko rečiau, tačiau gali suspausti tame pačiame lygyje iš stuburo išeinančią nervo šaknelę. Pavyzdžiui, tolimoji šoninė disko išvarža tarp L4 ir L5 slankstelių gali suspausti L4 nervą ten, kur jis išeina pro tarpslankstelinę angą.
Užpakalinės šoninės išvaržos yra gerokai dažnesnės, o jų poveikis ne visada atitinka tai, ko būtų galima tikėtis. Jos dažnai nepaliečia tame lygyje išeinančios nervo šaknelės, bet suspaudžia žemiau esančią šaknelę.
„Užpakalinė šoninė išvarža L4 lygyje dažnai nepaliečia L4 nervo, o paveikia L5 nervo šaknelę, nes… galima matyti nervų šakneles, einančias už paties disko.“
Tai paaiškina, kodėl žmogus gali turėti S1 nervo problemų, nors tarp S1 ir S2 nėra disko: išvarža tarp L5 ir S1 gali suspausti S1 nervo šaknelę, kai ši praeina už disko.
Didelės išvaržos kartais gali sukelti „dvigubą smūgį“ – vienu metu suspausti daugiau nei vieną nervo šaknelę.
Kaip gydytojai nustato, kuris nervas yra paveiktas
Du išialgiją patiriantys žmonės gali jausti simptomus visiškai skirtingose vietose, priklausomai nuo to, kuri nervo šaknelė suspausta. Taip yra todėl, kad stuburo nervuose yra ir jutiminių, ir judinamųjų nervinių skaidulų.
Norėdami tiksliau nustatyti problemos vietą, medicinos specialistai naudojasi dviem kūno sričių susiejimo su nervų šaknelėmis sistemomis.
Dermatomai: odos jutimų žemėlapis
Dermatomas yra odos sritis, kurios jutiminę inervaciją daugiausia užtikrina vieno konkretaus stuburo lygio nervas. Kai nervo šaknelė suspaudžiama, skausmas, tirpimas ar dilgčiojimas pasireiškia su ja susijusiame dermatome.
Suspaudus L5 nervo šaknelę, simptomai atsiranda L5 dermatomo srityje, o suspaudus S1 – S1 dermatomo srityje. Simptomų vieta padeda suprasti, kuri nervo šaknelė yra paveikta.
Miotomai: raumenų funkcijos tikrinimas
Miotomas yra raumenų grupė, kurios judinamąją inervaciją daugiausia užtikrina viena konkreti stuburo nervo šaknelė. Gydytojai žino, kurie raumenys gauna nervinių skaidulų iš L4, L5 ar kitų lygių.
Tikrinant konkrečius judesius, kuriuos atlieka šie raumenys, galima nustatyti būdingą silpnumo pasiskirstymą, rodantį tam tikros nervo šaknelės pažeidimą.
Patyręs gydytojas, ištyręs dermatomus ir miotomus, gali gana tiksliai numanyti, kuri nervo šaknelė yra paveikta. Tuomet magnetinio rezonanso tomografijos (MRT) tyrimas patvirtina diagnozę ir parodo, ar tą nervo šaknelę spaudžia išsigaubęs diskas arba disko išvarža.
Kai problema slypi ne nugaroje
Nors išialgija dažniausiai prasideda apatinėje nugaros dalyje, ties nervų šaknelėmis, sėdimasis nervas gali būti sudirgintas ar suspaustas ir kitose savo eigos vietose.
Viena dažnų vietų yra sėdmenų sritis, kur sėdimasis nervas paprastai praeina po kriaušiniu raumeniu. Nervo dirginimas ar suspaudimas šioje vietoje dažnai vadinamas kriaušinio raumens sindromu. Tačiau kai kurie gydytojai renkasi platesnį terminą – giliojo sėdmens sindromas, nes sėdimąjį nervą gali dirginti ir kitos šios srities struktūros.
Žmonių anatomija skiriasi. Kai kurių žmonių sėdimasis nervas arba viena jo dalis eina tiesiai per kriaušinį raumenį, užuot visa praėjusi po juo.
Reisman šį anatominį variantą parodė preparate: bendrojo šeivinio nervo dalis ėjo tiesiai per kriaušinį raumenį, o blauzdinio nervo dalis – po juo. Kai dalis nervo eina per raumenį, ji gali būti labiau pažeidžiama dirginimo ar suspaudimo.
Kodėl sunku gyti diską
Tarpslanksteliniai diskai yra avaskuliniai – tai reiškia, kad jie iš esmės neturi tiesioginio aprūpinimo krauju. Maistines medžiagas jie turi gauti iš aplinkinių audinių kraujagyslių.
Dėl šios anatominės ypatybės diskai negyja taip gerai kaip gausiai kraujagyslių turintys audiniai, pavyzdžiui, raumenys ar oda.
Vis dėlto gijimas nėra neįmanomas. Kartais organizmas gali palaipsniui suskaidyti ir rezorbuoti išvaržos disko medžiagą, taip sumažindamas nervų šaknelių dirginimą ir spaudimą. Šiam natūraliam procesui reikia laiko, o gydymo būdai gali padėti jam vykti.
Konservatyvus gydymas: pirmasis pasirinkimas
Su disko pažeidimu susijusios išialgijos gydymas beveik visada pradedamas konservatyviais būdais, užuot iš karto imantis injekcijų ar operacijos. Taip organizmui suteikiama galimybė atlikti tai, ką jis gali natūraliai, kartu taikant papildomas gydymo priemones.
Pradinės priemonės
Jeigu išialgija atsirado dėl ūmios traumos, pirmiausia reikėtų vengti judesių ir veiklos, kurie reikšmingai sustiprina simptomus, tačiau išlaikyti tiek fizinio aktyvumo, kiek žmogus toleruoja.
Pradiniu gijimo laikotarpiu nemaloniems pojūčiams mažinti kartu gali būti vartojami nereceptiniai vaistai nuo skausmo.
Stuburo dekompresija
Jeigu skausmas trukdo pradėti aktyvius pratimus, su gydančiu specialistu galima aptarti, ar verta išbandyti stuburo dekompresiją ant dekompresinio stalo.
Šios procedūros metu taikoma kontroliuojama trauka ir keičiama kūno padėtis, siekiant laikinai sumažinti mechaninę stuburo apkrovą. Jos tinkamumas vertinamas pagal simptomus, ištyrimo rezultatus ir reakciją į procedūrą, o taikymas derinamas su kineziterapija bei fizinio krūvio korekcija.
Liemens raumenų stiprinimas
Kai žmogus gali toleruoti pratimus, liemens raumenų stiprinimas tampa prioritetu. Didesnė stuburą supančių raumenų jėga ir geresnis stabilumas gali sumažinti problemų pasikartojimo riziką.
Veiksmingi pratimai skirti įstrižiniams pilvo raumenims, skersiniam pilvo raumeniui ir stuburo tiesiamiesiems raumenims.
Kai kurie žmonės šiuos pratimus gali atlikti savarankiškai, o kitiems, ypač esant sunkiau praeinantiems simptomams, naudinga kineziterapeuto pagalba.
Svorio mažinimas mechaninei apkrovai sumažinti
Antsvorio turintiems žmonėms svorio mažinimas gali padėti sumažinti mechaninę juosmeninės stuburo dalies apkrovą ir galbūt sumažinti problemų atsiradimo ateityje riziką.
Kai konservatyvaus gydymo nepakanka
Jeigu žmogus ir toliau patiria sunkumų, nors jau išbandė konservatyvaus gydymo galimybes, kitas žingsnis gali būti injekcijos.
Steroidų injekcijos mažina uždegimą aplink sudirgintą nervo šaknelę, tačiau jos turi savų privalumų ir trūkumų, kuriuos būtina atidžiai įvertinti.
Taip pat naudojamos arba tiriamos kitų rūšių injekcijos, įskaitant trombocitais praturtintą plazmą (PRP), nors kai kurių naujesnių gydymo metodų veiksmingumo įrodymai dar kaupiami.
Operacija svarstoma, jeigu simptomai nepagerėja arba pasireiškia reikšmingų neurologinių sutrikimų. Chirurginio gydymo galimybės apima:
- Diskektomiją: nervą spaudžiančios disko išvaržos dalies pašalinimą arba dalinį pašalinimą.
- Dekompresiją: nedidelio kaulo kiekio pašalinimą, kad aplink paveiktą nervo šaknelę atsirastų daugiau vietos.
Kitoks gydymas, kai problema yra sėdmenų srityje
Kai sėdimasis nervas dirginamas sėdmenų srityje, pavyzdžiui, esant kriaušinio raumens sindromui ar giliojo sėdmens sindromui, gydymas skiriasi, nes problema kyla ne stubure.
Gydymas vis tiek paprastai pradedamas konservatyviais būdais, tačiau daugiau dėmesio skiriama aplink klubą esantiems raumenims ir kitoms struktūroms:
- Tempimas: tempimo pratimas, kai kojos sudaro ketverto formą, arba pusės balandžio pozos tempimas, skirtas kriaušiniam raumeniui ir giliesiems sėdmenų raumenims, jeigu šie pratimai nesustiprina simptomų.
- Stiprinimas: dubens kėlimas („tiltelis“), kelių skėtimas gulint ant šono sulenktomis kojomis („kriauklelės“ pratimas) ir klubo atitraukimas su pasipriešinimu, skirti aplink klubą esantiems raumenims stiprinti.
- Nervo mobilizacija: kineziterapeutai gali taikyti sėdimojo nervo slydimo pratimus, kurių metu konkrečiais judesiais nervas švelniai mobilizuojamas aplinkinių audinių atžvilgiu.
Prevencija: geriausia jūsų apsauga
Nesvarbu, ar išialgiją sukelia nervo šaknelės suspaudimas, ar problemos sėdimajam nervui einant per sėdmenų sritį, žmogus gali reikšmingai prisidėti prie simptomų valdymo ir būsimos rizikos mažinimo.
Pagrindinės prevencijos priemonės:
- Taisyklinga daiktų kėlimo technika.
- Liemens raumenų stiprinimas.
- Tinkamos stuburo ir klubų judesių amplitudės palaikymas.
- Kūno svorio reguliavimas, siekiant sumažinti stuburo apkrovą.
- Vengimas ilgai būti padėtyse, kurios sustiprina simptomus.
Šios priemonės gali sumažinti išialgijos atsiradimo riziką ir paūmėjimų dažnį žmonėms, kurie ją jau yra patyrę.
Pagrindinė mintis aiški: supratimas, kur iš tikrųjų prasideda išialgija – dažnai toli nuo vietos, kurioje jaučiamas skausmas, – padeda priimti geresnius gydymo sprendimus ir pasirinkti veiksmingesnes prevencijos priemones. Daugeliu atvejų konservatyvus gydymas duoda gerų rezultatų, jeigu jam skiriama pakankamai laiko ir taikomos tinkamos specialistų rekomendacijos.
