Nuotraukoje: limfocitas naikina bakteriją
Izraelyje buvo atliktas vienas labai įdomus tyrimas. Iš tiriamojo buvo paimtas kraujo lašas ir parodytas ekrane. Ekrane buvo galima pamatyti įdomų vaizdą. Štai bakterijos – jos lėtai juda, o štai makrofagai, kraujo kūneliai, kurių pareiga yra rūpintis kraujo švara. Jie tarsi sanitarai-dezinfektoriai. Toks jų tikslas – pašalinti viską, kas svetima.
Tačiau… Jie atrodė tarsi mieguisti. Bakterijos ramiai judėjo, tarsi vaikščiotų bulvaru vakarinės pasivaikščiojimo metu, o makrofagai – miegojo. Jie jų nepastebėjo.
Ir štai tuo metu tiriamajam buvo parodytas juokingas filmas, komedija, ir jo nuotaika ėmė gerėti. O tada prasidėjo pats įdomiausias dalykas.
Makrofagas staiga pabudo ir nedelsdamas ėmė vykdyti savo tiesiogines pareigas. Jis prisiartino prie bakterijos ir su apetitu pradėjo ją ryti. Galbūt atėjo pietų metas, ir jis pajuto stiprų apetitą, tačiau… Iš tiesų viskas daug įdomiau.
Ryšys „sąmonė–kūnas“ jau seniai aptariamas, ir yra daug to įrodymų. Tačiau šiame tyrime įdomu tai, kad imuninės apsaugos ląstelės labai jautriai reaguoja į mūsų nuotaiką. Ir tai dar ne viskas.
Pažymėkime svarbų dalyką:
„Kraujo lašas buvo atskirtas nuo savo šeimininko. Šeimininkas tuo metu sėdėjo kitame kambaryje, o jo nuotaika kažkokiu nesuvokiamu būdu veikė kraujo lašą, kuris buvo kitame kambaryje.“
Vadinasi, egzistuoja tam tikri informaciniai kanalai, kuriais sąmonės bangos gali daryti įtaką objektui, esančiam toli nuo paties sąmonės šaltinio.
Tačiau šis tyrimas turi ir kitą pusę. Tiriamajam buvo rodomi siaubo filmo fragmentai. Ir kas tada? Tuo pačiu metu kraujo laše pradėjo vykti keisti dalykai. Čia jau suaktyvėjo… bakterijos! Jos staiga atgijo, pagyvėjo, ir jų netikėtai padaugėjo. Jos ėmė elgtis taip, tarsi būtų šeimininkės – pradėjo puldinėti makrofagus. Šie traukėsi atgal ir bėgiojo į visas puses. Kas spėjo, žinoma.
Principas aiškus: sąmonės būsena yra vienas svarbiausių mūsų vidinės ekologijos palaikymo veiksnių. Ir ne tik mūsų.
Juk sąmonės bangos, kaip jau minėjome, ima sklisti aplinkoje ir daro įtaką net atitolusioms savo kraujo ląstelėms.
Ir ne tik savo.
Juk mano vaikai ir artimieji – tai mano kraujas. Vadinasi, mano nuotaika veikia mano vaikų makrofagų būklę, nesvarbu, kur jie būtų – šalia ar kitame žemyne. Taigi, mano sąmonės būsena prisideda prie vadinamojo „giminės imuniteto“.
Prisimenama ir viena linksma istorija. Ją pasakojo laikrodžių meistras.
Kaip žinome, ši profesija labai tiksli, reikalaujanti didelio dėmesio ir kruopštumo. Tačiau kartais darbo metu jam pradėdavo trūkčioti kairės rankos smilius. Aišku, tokiomis sąlygomis dirbti neįmanoma. Ką jis darydavo?
Jis nedarydavo piršto masažo, negėrė magnio spazmams malšinti, neduodavo rankai poilsio. Jis paimdavo telefoną ir paskambindavo motinai, kuri gyveno toli toli, už tūkstančių kilometrų. Manote, jis prašė jos patarimo, kaip atsikratyti varginančio trūkčiojimo?
Klystate.
Klausykimės, ką jis sakė:
„Mama, jūs vėl dėl manęs nerimaujate! Nustokite jaudintis, nes aš negaliu dirbti!“
Jeigu net lengvas motinos nerimas gali sukelti sutrikimų sūnaus fiziologijoje, ką jau kalbėti apie rimtesnius sukrėtimus. Iš to darome svarbią išvadą apie gyvenimo esmę.
O išvada paprasta:
Ankstesnė frazė: „Tai mano gyvenimas, darau, ką noriu“ – nebetenka prasmės.
„Mūsų sąmonės būsena atsakinga už mūsų vaikų, artimųjų ir mylimų žmonių imuniteto būklę“ – štai kaip dabar turime suprasti gyvenimą.
Vadinasi, reikia rasti būdų kurti euforiją, džiaugsmą, laimę ir siekti jų kiek įmanoma daugiau.
PS:
Tampa aiškus ir Normano Kazinso fenomenas, kuris išsigydė nuo nepagydomos mirtinos ligos padedamas juoko. Apmąstymai atvedė Normaną Kazinsą prie akivaizdžios minties: jei neigiamos emocijos slopina endokrininę sistemą ir tampa ligų „provokatoriais“, tai teigiamos emocijos, suaktyvindamos jos veiklą, gali būti „stimuliatoriai“ pasveikimui. Be to, kiekvienas žmogus turi labai paprastą ir prieinamą gydymosi būdą – juoką. Sena patarlė: „Juokas – geriausias vaistas“ įgijo fiziologinį pagrindą.
1976 m. Normanas Kazinsas išleido autobiografinę knygą „Ligos anatomija (iš paciento perspektyvos)“, kuri sukėlė tikrą sprogimą. Remdamasis savo patirtimi, autorius parodė, kad teigiama emocinė būsena gali išgydyti net nuo sunkios ligos.
Moksliškai pagrįsti tyrimai, kurie susiję su šia tema:
- Normano Kazinso atvejis (minėtas straipsnio pabaigoje) – autobiografinis, neempirinis pavyzdys.
- Psichoneuroimunologijos tyrimai, pavyzdžiui, kaip stresas mažina imuninės sistemos aktyvumą (pvz., Cohen, S., Janicki-Deverts, D., & Miller, G. E., 2007).
